kartais

pasipisimai

Susipisimai, užsipisimai ir šūdo audros. Čia kai visi kiti kalti, o aš tai šventas, gražus ir viskas man tvarkoj. Mano mylimas žodis pistelėjo man į veidą. Aš nežinau kaip čia išėjo, bet taip jau gavosi, kad aš mėgstu gyvenime pakaltinti visus kitus, o save tai jau gerokai rečiau. Ir ne visada suprantu kada pelnytai, o kada ne. Ir pasimetu.

Anyway, istorija paprasta. Aš amžinai skendžiu šūduose. Visada sakau, kad žmonės su kuriais aš dirbu, dirba kažkaip ne taip. Nu tipo visai ne taip, kaip ten internetai kalba, kurie rodo, kaip yra krūta pas juos. Nu ir šiaip krūta pas juos, nes aš visiškai tvirtai žinau, kad jie yra teisūs, ir dar žinau, kad tai veikia. Kailiu bandžiau – kailis sako, kailis žino.

O šūduose neskęsti yra paprastas būdas: priimti realybę tokią, kokia ji yra. O aš darau kitaip – aš akcentuoju klaidas ar nuklydimus ir pamiršimus tam, kad galėčiau apie juos pabitch'int. Šiaip tai aš sau sakau, kad taip darau tam, kad tas klystantis galėtų pamatyt savo klaidą ir begalinę kaltę. Nes man atrodo, kad reikia atsiprašyt, kai klaidas darai. Atsiprašau, kad bitch'inu. Ir kad viską aplinkui mane nuspalvinu rudėsiais. Tęsiam. Sprendimas paprastas – klaidą pamačius reikia ją parodyt ir, jei aišku kaip spręsti, paaiškint. Jei neaišku, tada – aiškintis.

Užsibitch'inus užkyla pyktis. Sekanti teorija. Pyktis, man rodos, visada kyla ant savęs. Nu tipo, gal ne visai taip, kad visiškai ant savęs, bet ant savo pasirinkimų, klaidų ir nepadarymų. O pykstu aš dažnai. Užpykęs, dažniausiai užsidarau savo comfort zone'e ir viskas man tipo zjbs. Papūskit sėdimojon, raguotieji. Nu bet hujnia tikriausiai tai. Anyway, sprendimas paprastas: priimti realybę tokią, kokia ji yra. Tipo su visom savo klaidom ir kaltėm. Ir tada gerinti situaciją, o ne galvot kaip viskas blogai. Nu nes tipo „nahuj to reikia?“

Nu bet grįžkim prie comfort zone'o. Tada ten viskas pasidaro ok, ir galiu lindėt kuris laikas. Su nuliu kontakto su aplinka. Nes taip saugiau. O aplinka lai užsipisa. Ir čia atsiranda visókios kaltės dėl nebekontaktavimo ir nebesirūpinimo. Kad ir koks svarbus ir mylimas žmogus man kas nors bebūtų, aš galiu ir be jo. Bet aš netikiu, jog tai reiškia, kad tas žmogus man dėl to yra nesvarbus arba mažiau mylimas. Taip, nesikalbėjom, rodos, mėnesį ar du metus, bet fuck, kas pasakė, kad reikia pastovaus kontakto. Ir galima sakyti, kad nu ble, jei jau tikrai svarbu, tai tu suka pasistenk, ir nedink iš ryšio. Čia irgi atsiprašau. Kad dingstu. Tęsiam.

Aš esu tas žmogus, kuris, su visais savo šūdais, keiksmais, neapsikentimais, šlykštumu, nuoširdumu ir visa kita hujnia kartais yra labai labai didelis melagis. Kartais aš nenoriu pasakyt, kad nu nahui užsipisau ir nenoriu kalbėtis. Tada aš sakau, sorry, užsipisau su šūdais. Kartais aš nenoriu pasakyt, kad blet davai nebendraujam dabar mėnesiuką ar metelius ar blet dekadėlę – nu nes blet nenoriu aš terminuotos sutarties: bus laikas, tai ir susikontaktuosim. Kartais aš nenoriu pasakyt, kad žiauriai liūdna man, ir nenoriu aš toks liūdnas niekam rodytis, tai tada sakau, kad dar koks nors bybys. Nu krč, you get the idea: pasislėpimai ir melagystės.

Ir tada pagalvoju o tai nahui aš čia auka. Ir tada nebesiaukinu porai dienų. Ir tada vėl pyzdiec. O šiaip tai sprendimas paprastas. Priimti realybę tokią, kokia ji yra. Atsiprašau.