kartais

blogas blogeris

Rašymas yra mąstymo forma. Visos ten tipo magijos iš pasąmonės kur išsiridena puslapin tai man atrodo irgi mąstymas. Gal mažiau sąmoningas, bet nu tipo you get the idea.

Žmogus, kuris rašo, galvoja apie savo žodžius. Dažnai dar nusprendžia ir paredaguot šį bei tą, kad bent jau mintis būtų aiškiau suvokiama; arba klaidžiau.

Žmogus, kuris galvoja apie savo žodžius, greičiausiai rūpinasi kaip jis bus suprastas. Ir čia jau galim turėt dialogą. Ne šiaip sau apsižodžiavimą, bet kryptingą pokalbį, kuriame visi pašnekovai stengiasi dėl minčių grynumo ir išaiškinimo.

Aš turiu pet peeve. Mane erzina, kai žmogus, norintis kažką aiškintis, tiesiog apsijaukia žodžiais ir palieka tų žodžių reikšmes ryškintis kitiems. Tipo „O nahui man kalbėt kalba, kuri yra define'inta? Davai aš kažkaip savaip.“ Kažkaip savaip, aišku, čiotka, bet man atrodo kad tam vieta yra visokiuose random blog'ų puslapiuose.

Ir čia yra pats blogo kietumas – rašaisi ble sau ir, kaip jau sakiau, pūstelkit sėdimojon, mielieji. Tik čia nutinka tas baisus gyvenimo sunkumas (APSIBOLDINAU! [pasistorinau ar pasisunkinau? abu lyg ir tas pats, bet nebūtinai]). Nu niekaip neišeina lietis rašalu popieriun, nors tu ką. Daug artimiau yra klavišėliai. Kad ir kaip ten kieta yra sėdėt po drebule ir taškytis taškais.

Blogas blogeris, kuris blogo blogo neblogina.