kartais

biškį lochas

Tamsta esat biškį lochas, ponas. Čia taip būna kai kelias maikes nešioji vienu metu. Šiaip jau čia šiandien buvo susidurta su tikėjimosi ir pasitikėjimo pasekmėm. Aš visada sakau, kad labai pasitikiu žmonėmis, iki kol neparodoma, kad gal ateičiai pasitikėti nebereiktų.

Ir iš čia išplaukia kokie tai trust-issues. Bent jau man taip sako, kad aš trust-issues turiu, nors pats aš to kaip ir nepastebiu. Tipo asmeniniam gyvenime man taip porina žinovai visokie. O aš visada galvoju apie darbą. Nesu tikras kaip ten su personal life, ale šiandien pamačiau kiek tas trust'inimas nervų suėda ofisėliuose.

Šiaip jau aš esu labai piktas žmogus. Pykstu ant visko ir dažnai. Nu, kaip „ant visko“? Netiesa – visada pykstu ant savęs užvis. Kai durnius daro durnus dalykus, gi ant jo niekas nepyksta. Reikia pykti ant savęs, kad davei durniui kelią ir nusekei iš paskos. Durniui davus kelią, galvoju, reiktų tada jau šalutiniu pyzdint.

Labiausiai pikta ant savęs už tą begalinį pasitikėjimą, kai suvoki, kad nu kelis kartus turėjai progą eismą sukontroliuot, pažiūrėt, ranką iškelt ir ten kažkaip raudono švilpuko signalu pabirbint. Ale numojai ranka ir davei durniui kelią, galvodamas, kad ten visai ne durnius.

Nu žinai, mūsų žodis sako, kad visi yra debilai, įskaitant ir jį. Nu kas yra neabejotina tiesa ir išgelbėjimas. Neverčiu kaltės ant durniaus, nes durnas tai aš irgi. Ir per visą pilvą net! Bet, tipo, vistiek pikta. Sėdi durnius suskilusioj geldoj ir pyksta, kad gelda yra gelda.