Už nuo 2014 spalio 27 iki 2014 lapkričio 7

Aš galvoju, kad reikia skėčius prijungt prie interneto ir siųst visus duomenis vyriausybei. Raportuot kiek kritulių krenta kiekvienoje miesto vietoje. Ir šiaip – būtų neblogai primontuot prie jų dar mikrofonus ir speaker’ius, kad būtų galima kiekvieno pokalbio klausytis ir juos įrašinėti. Nu taip sau, visai ne dėl to, kad norėčiau ką nors kontroliuoti.

Įdomios mintys, žmogau, kyla, kol spoksai į žmones bandydamas susirašyti „parūkymo įvalgas“: moteriškė galinėjosi eidama tiltu su savo skėčiu ir aš pagalvojau, kad jam verkiant reikia mikrofonų ant kiekvienos jo šakos. O speaker’ius pridėti reiktų tik tam, kad prijungus gudraskėtį prie gudrafono galėtum „skambyt“ trijose dimensijose bet kam, kas irgi naudoja šitą skėtį. Dar jeigu į to skėčio rankeną įdėti drėgmės matuoklius (tokius, kokie būna (būdavo?) melo detektoriuose) ir, jei tik įmanoma, pridėti dar ir spaudimo (tactile) sensorius – būtų galima matuoti kiek pokalbis intensyvus ar jaudinantis. Way cool būtų sekti šituos duomenis ir ne pokalbio metu: būtų galima žymėti labiausiai jaudinančias ar stimuliuojančias vietas mieste. Su visais ten tampomais žemėlapiais ir reviews’ais. Visiškai nereikalingas daiktas, bet kaip meno projektas – gali būti visai įdomus.

Esu girdėjęs apie skandinavus, kurie darė aukcioną, based on emotion: be jokios valiutos ir atsiskaitymo – meno darbai atiteko žmonėms, kuriuos tie meno darbai labiausiai stimuliavo. Iš esmės tai flawed konceptas, nes žmonių emocijų taip lengvai nepamatuosi ir nenustatysi kas jas kelia, bet įjungus suspension of disbelief – visai įdomu. Check kaip jie tai padarė.


Viskas mano gyvenime dabar sukasi apie dalinimąsi to, ką nuveikiau per tam tikrą laiko tarpą: periodinės ataskaitos. Tik man tai yra paprasta – aš pratęs naudotis HTML generuokliais, ir šiaip – apžymėti turinį ranka ir jam parašyti stilius man atrodo labai smagus užsiėmimas. Kitiems – sunkiau. Net jei jiems tai ir būtų įdomu, reiktų šio bei to išmokti, o tam reikia laiko. Laiko, kurio dažnas maker’is neturi. Taip gimė makerspace proceso rodymo įrankio mintis: web app’as, kuris palengvintų darbą su wiki rašymu, markup’u ir stiliais. Suprask, dienoraštis ar žurnalas, kuriame žymima kas, kada ir kaip buvo įvykdyta, leidžiant tai skaityti publikai. Publika, savo ruožtu, galėtų matyti kaip galima dalintis mintimis (ir kiek iš to gero išeina), galėtų kurti savus projektus ir juos aptarinėti. Aš dažnai bėdavoju, kad bendraminčiai neprieina ir nesiūlo kolaboruotis. Tai yra bendra maker’ių ir makerspace’ų problema: makerspace.lt buvo tikriausiai pirmasis space’as Lietuvoje. Buvo jų ir iki tol, bet iki šito space’o atidarymo jie buvo nustoję veikti. Dabar turim bent du Vilniuje ir bent vieną Kaune. Iš jų tik vienas glaudžiasi po makerspace.lt vėliava. Kiekvienas dirba sau ir savo nariams be jokio noro kolaboruotis rodymo. Nežinau kaip tai spręsti, bet vidinė maker’ių problema galėtų būti apmažinama paleidus šitą įrankį ir leidžiant prisijungti visiems. Plačiau apie mintį paskaityt galima wiki ir diskusijoj sudalyvauti aptarime. Jei yra noras šiaip pasišnekėti – visada prašom.