Už nuo 2014 spalio 1 iki 2014 spalio 6

Ketvirtadienis. Einu į darbą. Ble, jaučiuos kaip giltinė. Einu namo. BLAM – 38,6°C. Blam – TheraFlu, nes vienintelis namie turi paracetamolio. BLAM – sveikas. Išskyrus vieną problemėlę – dantis tai puliuoja. Ir ne šiaip sau, o pro šnervę.

Blam – einu į polikliniką. Sako „ateik trečiadienį“. Nu, galvoju, ok – ateisiu. Grįžus namo persigalvoju: o jūs tai nežinot net kas man yra (žr. 1).

BLAM – einu į polikliniką. „A“, sako, „ok, nueik pas daktaršką už poros valandų, kortelė bus ten – lauk kol pakvies“ (žr. 2).

Laukiu – BLAM – apie kokias tris valandas.

„O ko jūs, jaunuoli, čia laukiate?“ (žr. 3) – iš antro karto suprantama kalba pataiko paklausti (žr. 4).

Prie kitų aštuonių žmonių nepaminiu, kad man čia taip sau pūliai iš nosies varva. Tik paaiškinau, jog laukiu kol pakvies, nes kortelę tai tikrai turit. „BLAM“, sako, „Tai taip ir nesulaukt galima“. Tada pastovėjau dar maždaug blam pusantros valandos ir, galiausiai, sulaukiau. O jos be jokių cackinimųsi ir be jokios apžiūros (žr. 5) tiesiog siunčia mane pas odontologą. Kuris nebedirba. Nes laukiau. Nes man taip sakė. „Ateik šeštadienį“.

BLAM – ateinu šeštadienį. Čiūvo nėra, nes jis tai nežino dar ar bus pas jį pacientų (žr. 6), nes jis taigi budintis.

Po pusvalandžio atvaro, paklibina, numoja ranka – „a, tai čia tik raut! ateik pirmadienį pas chirurgą“ (žr. 7).

BLAM – ateinu pirmadienį. „A, tai mūsų chirurgas atostogauja gi (žr. 8)… iki lapkričio 7“. Nu, bent jau danties nebeskauda (žr. 9), o fanarą tai pasipudruosiu (žr. 10).