Už nuo 2014 rugsėjo 22 iki 2014 spalio 1
Nemėgstu laiko apribojimų asmeniniuose projektuose. Nuo šiol ataskaita bus veik-savaitinis reikalas. Praeitam įraše rašiau kiek kitaip, bet aš – nuostabus permainų žmogus. Such excite. Wow.
Kalbant apie praeitą įrašą – jį paviešinus jau sekančią dieną interakcijos davė žinoti, kad jie mane seka ir pamatė mano kuklų norą straipsnių rašymui. Buvau nustebintas – maloniai, bet stipriai.
Šią savaitę per „parūkymo įžvalgas“ kelis kartus mąsčiau apie temas, tinkamas jų tinklaraščiui. Ir, rodos, turiu kelias, kurios šakojasi iš vieno kamieno – universitetinio lavinimo. Pasirodo, tai buvo labai svarbus komponentas mano tobulėjime, nors tuo metu, kai reikėjo mokytis, nebūčiau taip pasakęs. Vien dėl to, jog į procesus žiūrėjau labai paviršutiniškai. Pavyzdžiui – group design review, kuriame visa grupė kritikuoja vienas kito darbus, man atrodė visai nereikalingu laiko švaistymu. Iš esmės taip ir yra, žiūrint iš projekto perspektyvos – didžiulė dauguma apmąstymų geriausiu atveju niekaip neįtakodavo rezultato; blogiausiu – gerokai sujaukdavo mintis ir rezultatas išeidavo kupranugariškas.
Pasirodo, buvo tame ir gero. Taip išmokau argumentavimo vietoj tiesmuko nuomonės išsakymo. Ir šnekėjimo su žmonėmis. Tai, kad tą reikėjo daryti svetima kalba buvo tik dar vienas pliusas. Streso daugiau, bet „what doesn’t kill you“. Dabar dar ir matau, jog review yra vertingas iš kūrybinės pusės, jei jis vykdomas kartu su gerokai daugiau išmanančiu pašnekovu: kolega tai ar dėstytojas – nesvarbu.
Per vieną iš „įžvalgų“ atsiminiau kaip buvau suerzintas frazės „in the real world“, lyginant mokymąsi ir darbą, baigus studijas. Niekad apie tai nemąsčiau, tai buvo instinktyvi reakcija. O nepatiko man tai lygiai dėl tos pačios priežasties kaip ir TPB vyrukam. Aš manau, kad studijos yra for real. Ir vienintėlis dalykas, kuris pasikeičia jas „baigus“ – balansas tarp mokymosi ar naujų dalykų ieškojimo ir darymo to, ką jau moki ir esi bandęs. Mokymasis visada lieka. Baigus studijas universitete jo, galbūt, gerokai sumažėja ir tą laiką užima „patikrinti“ dalykai, bet mokymasis lieka visada. Manau, tai galioja bet kuriai profesijai ar amatui.
Random įrašas of the week: „tai kaip naudoji internetą – labiau įtakojama to, kokiai profesijai atstovauji, nei kurioje šalyje gyveni.“
Worst business idea ever: site’as, kuriame tu, kaip vartotojas, kas mėnesį sumoki savo nustatytą sumą ir pasižadi padaryti vieną dalyką. „Statau €40, kad šį mėnesį sportuosiu bent tris kartus per savaitę, kiekvieną savaitę“. Gale mėnesio gauni du mygelius – „įvykdžiau“ arba „susimokėsiu“. Įvykdžius pažadą, tie pinigai, kuriuos susimokėjai, grąžinami atgal į tavo sąskaitą. Mąsčiau kiek tai būtų naudojama ir ar reikia tam naparniko, kuris galėtų užtikrinti, kad vartotojas nemeluoja, bet nusprendžiau, kad kaltės jausmas čia daug svarbiau – taip žmogus gauna didesnę naudą ir norą keistis, nes tai nėra kažkieno kito užkrauta bausmė jam, o jo asmeninis pasirinkimas. Taip tiesiog gauni laiko suprasti kas tau svarbu. Kaip monetos metimas: rezultatas visiškai nesvarbus, nes kol moneta dar ore, tu jau būni nusprendęs, kurio pasirinkimo nori labiau.
Interakcijoms dar nieko nerašiau, nes turiu dar vieną temą, apie kurią dar noriu pamąstyti – bendruomenės ir jų nauda dizaino pasaulyje. Ir kaip tai vyktų Vilniuje.