apie signalus ir reikšmes

Brangių brangiausia tiesa – komunikuojant reikia komunikuoti. Tipo užsimanius, kad visi žinotų, kad egzistuoja kažkoks signalas, man mašinos kužda, kad reikia gauti sutikimą apie signalo priėmimą. Mašinos mašinom… taip chebra kariuomenėse jau kuris laikas komunikuoja. Priėmiau.

Kai signalas nutyla, greičiausiai reiškia, kad jis nebereikalingas. Nes nu mums iš vienas kito pagarbos atrodo, kad reiktų komunikuoti dalykais, kurie yra reikalingi. Čia kad nesulaužoma logika būtų.

Komunikuoti galima dar ir visiškai asinchroniškai, kaip mus išmokė tėtis džiavaskriptas. Mokė gal dar ir prieš jį, bet čia jau visiškai nesvarbu. Esmė paprasta – komunikuoji į eterį. Adresatai, nors ir neaiškūs, patys imasi tikrinti eterio ir, radę signalus, gali pulti mėgautis.

Dar, lyg ir protinga būtų signalint į tą eterį, kurio pralaidumas ir sklaida yra didžiausia. Teip, teisiai internetams, blet. Kad internetai būtų išgirsti, tada galima naudot fallback'us, kur tipo „susirenkam į posėdį, mielieji – pasisėdėsim“. Net ir tada galima kalt dar fallback'ų, kur „labas, tai ką tu?“ Čia, suprask, akis į akį. Nu, tipo, burna į ausį. You get it.

Aš, kaip signalo skleidėjas, kuris yra suinteresuotas signalo sklaida, greičiu ir kokybe, signalą, aišku, duodu į vieną eterį, apie kurį žino visi visi net ir labai menkai susiję su signalo žinute. Idėja paprasta – aš nesirenku kur paduodu: paduodu ten, kur visi žino. O kam svarbu, tas atsirinks. Kam nesvarbu, tas galės išfiltruot.

Point'as yra neturėt exception'ų kol jų galima neturėt. Kai mūsų eteris pataps toooks jau praturtintas signalais, kad nu sunku bus protingam žmogui susigaudyt, tada jau bus galima skelt eterį į du eterius. Žodžius naudoju durnus, kad būtų čiut čiut humoro, ale esmė tai svarbi. Įsikirsk.

Kai eteris išsidalina (kaip pavyzdžiui: miestai skirtingi, o žmogus – vienas) gali gautis išskyrimas. Vieni tai bus pirmieji. Be jokios priežasties. Jos šiaip tai nėra, bet iš kur žmogui žinot, kad jos nėra, kai apie jos nebūvimą nėra signalų.

Priėmei?