kartais

apie prikepėlius

Jei tavo siela prikepusi prie paviršiaus po penktadieninio lėbavimo su įvairaus plauko personažais, žinok, tu toks ne vienas. Mūsų bent jau du.

Dar egzistuoja ir visokių kitokių problemų. Prieš man išeinant į rūką, aš noriu supratimo. Apie kryptis susimąstau retai, sako tas hipotetinis žmogus, kuris kalba šitoj pastraipoj. Svarbiausia man, kad mane visi suprastų, užjaustų ir atjaustų (kad ir kuo skiriasi tų dviejų žodžių reikšmės). Dar aš noriu, kad tai įvyktų tiesiog iš niekur nieko, be jokių ten chatbot’ų, cigarečių ir alaus.

Duokit man babkių, sako jau kitas hipotetinis žmogus. Man reikia babkių, kad galėčiau labiau alaus ir labiau cigarečių. Dar kartais norėčiau labiau su cart’ais pavažinėt. Nu taip kad jau atsakančiai būtų. Šiaip tai aš babkių gaunu -- kas mėnesį į savo banko sąskaitą. Bet aš dar noriu ir papildomų, kad nu kažkaip ten kauptųsi ir galėtų jas naudot visa mano komanda. Nesu tikras na chera, bet nu aš noriu; ir dar nenoriu savo babkių leist. Nes mano babkės yra ne tavo babkės. Tavo babkės yra mano babkės. Normaliai, nu.

Aš tai noriu dar ir visiems padėti, nes jiems tai reikia mano pagalbos. Bet labai kažkaip man nesigauna žinoti kam kokios pagalbos reikia ir kaip ten įsipaišau aš. Nu čia jau trečias hipotetnikas, žinai. Aš šiaip labai pūkuotas ir meilus, ir dar net žalią šviesytę užsidegu, kai noriu intymaus.

Bet nichuja nenoriu to viso bedugnės žiūrėjimo į mane, ir žiauriai nenoriu atiduot savęs. Nenoriu parodyt, nes galiu būt atstumtas. Nenoriu bandyt suprast kas vyksta, nes geriau, kad man pasakytų. Ir pasakyti turėtų netgi be jokios užklausos -- va taip vat tiesiog, man šviesytę uždegus. Nes aš trukdyt nenoriu. Nenoriu suartėt. Noriu turėt savo atstumą ir kažkaip sumažint atstumą tarp mūsų, žinai?

Ką blet? Aš tai nežinau. Reikia labiau austis ir atsiduot. Pasitikėt ir žiūrėt kiek pasitikėjimas yra neteisingas, ir keisti planą accordingly, žinai.