kartais

apie aistras

Kartais mes turim aistras. Praskleidžiau vakar lapus iš visiškai išpešioto sketchbook'o, ir taip jau nutiko, kad šiandien pasivaikščiojau po svetimus.

Visada žinojau, kad reikia siekti meistriškumo dalykuose, kuriuos darai. Ir šiandien stipriai tėkštelėjo mintis: kiekvienas turim dalykus, kuriuos norim išreikšti – tipo kažkokią tai asmenybę, kažką ten tipo magiško žinai. Iš tikrųjų tai mintis buvo tokia, jog reikštis ir rodytis norisi tada, kai pats savim nesi užtikrintas, ir nori pritarimo, patvirtinimo iš lauko. Ir tada griebies tų įrankių, kuriuos esi įvaldęs meistriškai, kad padarytum tą meistrišką opus dėjų, tą tipo jau viską sakantį reikalą, į kurį kažkas užmetęs akį sakytų „o va čia tai žmogus“. Ir padarai. Ir sulauki.

Aš nesakau, kad visi kūrėjai to ir siekia (priešingai irgi neteigiu, nes nežinau ką apie tai galvoju). Ką aš sakau, kad kartais tokia saviraiška yra labiau pritarimo siekimas, nei išsireiškimas.

Kartais mes tiesiog griebiamės indų. Tipo, kad išplauti. Kad sutvarkyt kilimuką, kuris va susigarankščiavo kažkaip. Kad pagalvytę pakedent. Kad ramiau būtų. Kad atsidarytų mūza, kad in the zone galėtume pakapot, kad save išreikšt. Nu kad galvot nereiktų.

O kartais ble kapojam tiesiog. Iš aistros tos begalinės visiem tiem interfeisam. Nu kad kažkaip nusėstų ant lapo ir tada jau būtų galima imt kitą ir makaluot visiškai šviežiai. Ir tada tuos pamakaluotus paimt po kelių metų ir parašyt šitą blogpost'ą. Aš gi sakiau blet, kad iš manęs geras blogeris gausis, argi ne taip, katinukai?